Centralizuotas šildymas – efektyvus atsakas brangstančiai energijai

„Šių dienų infliacija energetikos sektoriuje akivaizdžiai parodė centralizuoto šildymo sistemos ir biokuro pranašumus prieš autonominį šildymą gamtinėmis dujomis – šis derinys užtikrina ženkliai mažesnes išlaidas šildymui“, – teigia dr. K. Buinevičius.

Kaune net apie 90 proc. centralizuotai tiekiamos miesto šilumos (CŠT) pagaminama iš biokuro, todėl ir šilumos kainos čia nedidėjo tiek daug kaip tose savivaldybėse, kuriose pagrindinis šilumos gamybai naudojamas kuras yra gamtinės dujos.

Iki 40 proc. pigiau

Nors „Kauno energijos“ centralizuotai tiekiamos miesto šilumos kaina šį šildymo sezoną didėja, ji išliks iki 40 proc. mažesnė lyginant su autonominiu šildymu dujomis.

„Žinoma, šis skirtumas priklausys nuo dujinių katilų charakteristikų – naudojant seno tipo dujinius katilus ir radiatorinį šildymą kainų skirtumas gali būti ir dar didesnis. Brangstant elektrai, panašus (priklausomai nuo sistemos – didesnis ar mažesnis) palankus centralizuotam šildymui kainų skirtumas gali išlikti ir naudojant šildymui šilumos siurblius“, – mano K. Buinevičius.

Pasak jo, nors biokuro kainos brangstant dujoms irgi nestovi vietoje, tačiau jos yra stabilesnės ir ne tiek priklausomos nuo pasaulinės rinkos tendencijų. 

„Biokuro kainos iki šiol balansavo ties nuostolinga gamybos riba. Nors dabar ši veikla bus palankesnė biokuro tiekėjams, bet vartotojams ne tiek dramatiška, kiek naudojantiems dujas. Kaip rodo kuro kainų istorija, pramoninis medienos atliekų biokuras dažnai būdavo 2–2,5 karto pigesnis už gamtines dujas, skaičiuojant vienodai šiluminei vertei“, – sako ekspertas.

Autonominis šildymas prarado patrauklumą

Iki biokuro plėtros, kuri Kaune prasidėjo nuo 2012 m., dėl didelių dujų kainų, o tuo pačiu ir kasmet brangstančio šildymo, buvo įprasta kaltinti centralizuotą šildymą. Svarbiu parduodamų butų privalumu rinkoje tuo metu buvo įvardinama apšildymui naudota autonominė namo sistema. 

„Vėliau žmonės pradėjo suprasti, kad toji išgirtoji nepriklausomybė nėra nei labai pigi, nei nekelianti rūpesčių. Autonominė šildymo sistema ėmė prarasti savo patrauklumą dėl didelės dujų kainos ir savininkams tenkančios atsakomybės, išlaidų įrangos įsigijimui ir jos priežiūrai“, – sako K. Buinevičius.

Kitas labai svarbus individualaus šildymo dujomis butuose aspektas – potencialus pavojus gyventojų sveikatai ir net gyvybei. „Laikas nuo laiko įvyksta nelaimingi atsitikimai, net – žmonių žūtys, apsinuodijus individualių katilų degimo produktais. Lietuvoje nėra privalomos dujinių katilų būklės kontrolės, todėl nelaimių nepavyksta išvengti“, – kalbėjo K. Buinevičius.

Modernios technologijos – didelis našumas

Pažangūs centralizuoto šildymo tiekėjai per kelis dešimtmečius iš esmės modernizavo technologijas, leidžiančias ženkliai padidinti šilumos iš biokuro gamybos ir tiekimo našumą. 

Dabartiniai biokuro katilai yra daug ekonomiškesni nei anksčiau – biokuro degimo dūmuose esantys garai yra atvėsinami kondensuojant vandens garus ir taip išgaunant papildomai apie 25 proc. šilumos. Šiuolaikinėse biokuro katilinėse į kaminą iškeliauja tik 50-55 laipsnių šilumos temperatūros dūmai.

Tokiu būdu labai efektyviai naudojamas medienos atliekų kuras, ko negali išgauti mažesni autonominiai pavieniams namams skirti katilai. Ši brangi technologija pasiteisina tik gaminant šilumą dideliais kiekiais ir tokiu būdu gaunant masto ekonomiją“, – aiškina KTU mokslininkas, kurio minima inovacija diegiama „Kauno energijoje“.

Svarbu ir tai, kad šildantys savo būstus centralizuotai gali nesirūpinti įrangos eksploatacija, remontu, priežiūra. „Antai vienam pažįstamam sugedo asmeninis dujų katilas. Lauke šalta, o specialistų dėl didelio jų užimtumo tenka laukti porą savaičių“, – pateikė gyvenimišką pavyzdį K. Buinevičius.

Lyderiai – Lietuva, Danija ir Švedija

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, Lietuva, kartu su Danija ir Švedija, turi plačiausiai Europoje įrengtus centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynų tinklus. Ir kitos Šiaurės Europos šalys pastaraisiais metais vis labiau plėtoja šį būdą.  

„Dėl pastatų renovacijos ir pažangių technologijų centralizuoto miesto šilumos tiekimo sistemos pajėgios prijungti prie tinklų daugiau vartotojų. Tai ne tik sumažina šildymo kainas, bet ir padeda mažinti oro taršą miestuose, nes šiuolaikiniai pramoniniai biokuro katilai pasižymi itin mažomis teršalų emisijomis, jų lygiai yra griežtai kontroliuojami, – tvirtino K. Buinevičius. 

Jo teigimu, individualus šildymas kietojo kuro katilais jau seniai yra tapęs didelės taršos šaltiniais individualių namų kvartaluose, tad galimybė prisijungti prie centralizuotai tiekiamos miesto šilumos tinklų yra efektyvus būdas mažinti aplinkos taršą.

80 proc. parama pereiti prie CŠT

„Kauno energija“, drauge su Kauno miesto savivaldybe, siekdama sumažinti gyventojams tenkančią finansinę būstų šildymo naštą, kauniečius kviečia prisijungti prie centralizuoto šildymo sistemos pasinaudojant net 80 proc. dydžio parama šilumos punktų įsirengimui.

Į paramą gali pretenduoti dujas ar kitą iškastinį kurą šilumos gamybai naudojančių daugiabučių ir individualių namų gyventojai. Subsidija skiriama šilumos punkto, prie kurio prijungiama centralizuotai tiekiama miesto šiluma, įrengimui. Didžiąją dalį – 50 procentų – sudaro Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) parama, dar 30 proc. papildomai prideda Kauno miesto savivaldybė. Paraiškas paramai gauti galima teikti iki vasario 1 d. Daugiau informacijos: https://www.kaunoenergija.lt/80parama.

Pradžia – 1876 m. JAV 

Centralizuoto šilumos tiekimo pradžia skaičiuojama JAV nuo 1876 m. 

Europoje pirmosios centralizuoto šilumos tiekimo sistemos įrengtos Vokietijoje, Hamburge 1893 m. ir Berlyno technikos universitete 1894 m.

1900 m. centralizuotas šilumos tiekimas buvo įrengtas Dresdene. 

XX a. pirmoje pusėje sistema diegiama Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje. 

Kauno klinikose 1939 m. pastatyta katilinė, iš kurios pradėta tiekti šiluma ligoninės pastatams – tai centralizuoto šilumos tiekimo Lietuvoje pradžia. 

Kogeneracijos – kombinuoto elektros ir šilumos tiekimo  era prasidėjo 1947 m., kai Kaune iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės, kuri tiekė miestui elektrą, buvo pradėtas tiekti garas popieriaus fabrikui. 

1958 metais Petrašiūnų elektrinėje buvo sukurta šilumos tinklų grupė. Ji vėliau išaugo į cechą, kurio pagrindu 1963 m. rugpjūčio 20 d. įkurta „Kauno šiluminių tinklų“ ūkiskaitinė įmonė (vėliau – „Kauno energija“)

1949–1955 m. laikotarpiu pradedamos naudoti pirmosios centralizuotos sistemos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Jų plėtra vyko iki 1990 m.