Iš paukščio skrydžio industriją žiemą fotografavęs Andrius Repšys: „Sunkiausia Kaune buvo sulaukti sniego“

Parodą pirmieji galės pamatyti „Kauno energijos“ festivalio „Transformacijos“ lankytojai, kurio pagrindinis renginys – šviesos ir garso monochrominė instaliacija istorinėje Petrašiūnų elektrinėje vyks dvi naktis – rugpjūčio 23 ir 24 d. Renginys nemokamas, tačiau būtina užsiregistruoti: www.festivalistransformacijos.lt

Plačiau apie parodą, iššūkius žiemą fotografuojant industriniu objektus pasikalbėjome su jos autoriumi Andriumi Repšiu.

Kiek laiko užtruko parengti parodą „Šilumos kapiliarų estetika“? Kiek nuotraukų padarėte?

Užtruko dvi žiemas, nes viena žiema Kaune buvo beveik visiškai be sniego. Praeitą žiemą Vilniuje ar Panevėžyje sniego buvo nemažai, bet Kaune tiktai keletą dienų, per kurias aš turėjau spėti viską greitai padaryti.

Dvi pastarąsias žiemas mano rytai prasidėdavo nuo to, kad atsidarydavau svetainę, kurioje buvo matyti vaizdas iš Kauno Rotušėje įrengtos vaizdo kameros. Žiūriu į vaizdą ir suprantu: Vilniuje prisnigę, o ten – saulė šviečia. Sakiau, kad „Kauno energija“ per gerai dirba ir viskas ištirpsta (juokiasi, – red. past).

Iš viso padariau apie 30 fotosesijų. Nuotraukų –  virš 3 tūkstančių.

Atskleiskite darbo užkulisius – kokia turi būti žiemos diena, kad sakytumėte: „Taip, tai ideali diena fotografavimui“?

Geriausia, jei diena apniukusi, bet ne tokia, kai būna tie švininiai debesys, kai visur visiškai tamsu. Geriausia, kai nėra saulės, debesys ir tiek. Ir tada geriausia fotografuoti, nes visos fotografuojamų objektų detalės gražios, niekas niekur nepasislepia.

Įvairūs sniego kiekiai yra įdomūs. Pavyzdžiui, kai tik užsninga, viskas pasidaro balta ir švaru. Kaip baltas popieriaus lapas. Kai sniegas pradeda tirpti, pradeda lysti kontūrai, tarsi grafikos piešinys atsiranda. Tai įdomiausias, gražiausias dalykas. Padeda ir pati gamta, padeda ir pati „Kauno energija“ – jos katilinės, nes tos vietos, kurios šyla, jos greičiausia aptirpsta.

Kitas etapas, kai per daug pratirpsta, tai pasidaro jau nebelabai gražu, nes pradeda lysti purvas – juodos dėmės. Atrodo, kad tobulinai, tobulinai piešinį ir jis jau negražus.

Pasnigo, pašalo, išlindo saulė. Tokia diena man nebuvo tinkama fotografuoti, nes saulė sukuria papildomus mėlynus šešėlius. Ir jie išblaško nuo objektų. Gaunasi nebe minimalizmas, nebe taip įdomu.

Kiek laiko truko viena sesija?

Apie 40 minučių. Tiek, kiek skrenda dronas. Tu niekad nežinai, ką tu gali pamatyti. Tai yra smagiausia. Reikia pasižiūrėti iš arčiau, iš toliau. Susivokti, kokios mintys kyla. Surasti, atrasti ir pamatyti. Svarbiausia – pamatyti. Būna, kad nustembi, nes industriniai dalykai iš apačios matosi visai kitaip, nei iš viršaus. Jei nefotografuočiau, vis tiek klausčiau – kas čia, kodėl čia? Žvelgiant iš viršaus tie piešiniai, grafika visai kitaip atrodo.

Kaip atrinkti iš 3 tūkstančių nuotraukų tas geriausias?

Pradžioje atrinkti atrodo, kad nėra sudėtinga. Atrenki, tarkim, 30-40 nuotraukų, kurias sieja kažkokia mintis, idėja. Ir tada prasideda sudėtingiausias dalykas, kai jų kiekį reikia sumažinti, nes ir ta gera atrodo, ir ta gera. Ir su kolegomis tariausi šiam foto ciklui. Šiaip taip sumažinau iki septyniolikos nuotraukų. Ir kas tada? Bet tada atsirinkome vietą, kur nuotraukos bus eksponuojamos, tada man pasimatė, kad šitos nuotraukos gali ir nebūti, ir šitos. Dėliojant kompoziciją viskas išsisprendė. Liko geriausios.

Kas apjungia šias nuotraukas?

„Kauno energijos“ katilinės, šilumos tiekimas yra kaip energijos kapiliarai, kurie žmonėms yra gyvybiškai svarbūs žiemą, tačiau jie jų nemato. Noras buvo parodyti tuo objektus, kurie šildo, bet tarsi ir yra užšalę. Tai industriniai grafikos paveikslai

Koks didžiausias iššūkis buvo rengiant šį foto ciklą?

Sunkiausia buvo sulaukti Kaune sniego (šypsosi, - red.).

Nuotraukos atrodo nespalvotos. Ar tai tiesa?

Ne, nuotraukos spalvotos. Tiek spalvų mes turime žiemą. Pažiūrėjus medžius ar keliukus, matosi, kad yra rudos spalvos. Nuotraukos neredaguotos su fotošopu, tik padariau, kad sniegas būtų baltas. Tik tokia spalvinė redakcija. Nes mes žiūrėdami į sniegą matome jį baltą, bet realiai, jei apsiniaukusi diena, tai sniegas atrodo pilkas. Jei išlenda saulė iš kokio debesies pavakarę, jis gali būti rausvas. Jei dieną, jis gali būti melsvas. Pas mane sniegas yra baltas. Jokių detalių nei pridėta, nei išimta. Viskas yra taip, kaip yra.

Parodą žiūrovai matys naktį, neįprastoje aplinkoje. Kaip patartumėte ją apžiūrėti?

Siūlyčiau žiūrovui nesistengti labai įsigilinti į nuotrauką – kas ten yra, ar katilas, ar kelias, ar kaminas, o išlaisvinti savo fantaziją ir tiesiog pamatyti, kas jam atrodo, kad ten yra. Žinoma, vėliau galima prieiti arčiau ir pabandyti įsižiūrėti į objektą.

Šita fotoparodos vieta yra viena iš keistesnių ir įdomesnių vietų, kur eksponuojamos mano nuotraukos. Man pačiam bus įdomu pamatyti kaip fotoparoda organiškai susilies su naktiniu festivaliu „Transformacijos“.

Išsamią A. Repšio parodos „Šilumos kapiliarų estetika“ apžvalgą rasite menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio tekste: https://festivalistransformacijos.lt/fotoparoda/

Festivalio „Transformacijos“ organizatorius: „Kauno energija“. Pagrindinio renginio kuratorius: kūrybinė agentūra „Salto“. Festivalio skonis: „TUTU Spot“. Globėjas: Kauno miesto savivaldybė.